Uždarų patalpų baimė – Klaustrofobija

Patekęs į uždaras patalpas, pacientas tuojau pat pradeda nerimauti, nors supranta, kad baimė nepagrista, tačiau tai nepadeda jos atsikratyti. Susiformavęs uždarų patalpų vengimas labai sutrikdo pacientų funkcijas. Nerimas, patekus į uždarą patalpą, gali pasireikšti panika, prakaitavimu, širdies plakimu, dusuliu. Klaustrofobija yra specifinė fobija, dažniausiai pasireiškianti apie 30-sius gyvenimo metus, kartu gali būti panikos sutrikimas ir agorafobija. Ją reikia diferencijuoti nuo potrauminio streso sutrikimo ir obsesinio-kompulsinio sutrikimo. Paprastosios fobijos yra labai paplitusios (per 6 mėnesius nustatoma 5-12 % žmonių), dažniau būna moterims negu vyrams. Nors pacientai, kuriems yra klaustrofobija, gali sėkmingai išvengti fobinių stimulų, per savo gyvenimą retai kada apsieina be gydymo.

Agorafobijos diagnostikos kriterijai:

A. Nerimas dėl to, kad neįmanoma nedelsiant pabėgti iš tam tikrų vietų ar situacijų prasidėjus panikos simptomams, atakai. Dažniausiai agorafobija yra susijusi su baimėmis, kurios apima išėjimo iš namų situacijas: būti minioje ar stovėti eilėje, eiti per tiltą, keliauti autobusu, traukiniu ar automobiliu ir kt.

Pastaba. Specifinės fobijos diagnozė rašoma tada, kai vengiama tik vienos ar tik kelių situacijų, o socialinė fobija, jei vengiama tik socialinių situacijų.

B. Situacijų (t.y. važiuoti transportu ir kt.) vengiama ar jos toleruojamos tik būnant kartu su palydovu. Kartu tuo metu gali būti kankinančių minčių, kad tuoj prasidės panikos ataka ar į paniką panašūs simptomai.

C. Dėl nerimo ar fobinio vengimo negalima diagnozuoti kito psichikos sutrikimo: socialinės fobijos (atsidurti žmonių dėmesio centre), obsesinio-kompulsinio sutrikimo (kai vengiama nešvarumų, įkyriai bijoma užsikrėsti), potrauminio streso sutrikimo (vengiama psichologinę traumą primenančių situacijų) ar atsiskyrimo nerimo sutrikimo (nerealiai jaudinamasi išeinant iš namų ar baiminamasi, kad artimieji išvyks ir nebegrįš).

Fobiniai sutrikimai

Fobijos yra neracionali specifinių objektų, veiklos, situacijų baimė ir jų vengimas. Jei tokių situacijų nepavyksta išvengti, kyla ūminis nerimas. Pacientas suvokia, kad nėra ko bijoti, kad baimė nereali.

Gydytojai dažniausiai nustato socialinę fobiją ir agorafobiją. Pacientas, kuriam yra socialinė fobija, bijo būti viešai pažemintas, viešai kalbėti, valgyti restorane, kavinėje, šlapintis viešame tualete. Pacientas, kuriam yra agorafobija, bijo būti viešose vietose ar patekti į situacijas, iš kurių būtų sunku pabėgti, išeiti ar nesulaukti reikiamos pagalbos atsiradus simptomams. Asmuo su socialine fobija bijo būti viešai pažemintas, o su agorafobija – baiminasi, baiminasi ar galės pabėgti, išeiti iš jį bauginančios situacijos.

Specifinė fobija yra nereali baimė įvairių dirgiklių, pvz.: vorų, gyvačių, gyvūnų, aukščio, audros, ligos, sužeidimo, būti vienam, mirties, užsikrėsti ir kt. Fobijų kartais gali būti apsinuodijus psichostimuliatoriais ar haliucinogenais ir, retai, sergant organinėmis ligomis, pvz., smegenų naviku ar cerebrovaskuline liga. Somatinis ištyrimas ir laboratoriniai tyrimai paprastai padeda išaiškinti šias priežastis.

Pacientai dažnai mėgina sušvelninti fobijas bei nerimą alkoholiu ir neretai dėl to tampa priklausomi nuo jo.

Schizofrenikai irgi gali bijoti tam tikrų situacijų, bet skirtingai negu turintieji fobijų, jie nesupranta, kad fobija yra nereali, be to, būna ir schizofrenijai būdingų simptomų.

Fobinius sutrikimus nelengva diferencijuoti nuo obsesinio-kompulsinio sutrikimo, kurio metu įkyrios mintys verčia pacientą atlikti kompulsinius veiksmus nerimo jausmui sumažinti.

Pacientų, kuriems yra fobijų, psichologinis ir somatinis nerimas būna ūminis, pasireiškiantis nenustygimu vietoje, diarėja, širdies plakimu, hiperhidroze, tremoru, sinkope, tachikardija, sutrikusia šlapimo organų sistemos veikla ir kt.

AGORAFOBIJA

Agorafobija yra baimė pajusti ūminį nerimą bent keliose vietose, iš kurių gali būti sunku išeiti. Dažniausiai kenčiantys nuo agorafobijos bijo atvirų vietų, išeiti iš namų, būti ten, kur daug žmonių. Du trečdalius pacientų, kuriems yra panikos atakų ar panikos sutrikimas, vargina ir agorafobija. Pacientai, pasakodami apie savo ligą, prisimena buvę vaikystėje drovūs, išgyvendavę atsiskyrimo nerimą (atsiskyrimą nuo žmonių, prie kurių jie buvo prisirišę), mokyklos baimę, taip pat prisimena, kad tarp šeimos narių buvo asmenų, kentėjusių nerimą, paniką, fobijas. Dauguma pacientų nurodo lūkesčio nerimą, žinodami, kad susidurs su vengiama vieta, pvz., apmąsto, eiti ar neiti į restoraną ar kitą viešąją vietą. Atsidūrus šiose vietose, stiprėja nerimas, vėliau galintis peraugti į paniką. Pacientai dažniausiai kreipiasi į ligoninės priėmimo skyrių ar ambulatorijos gydytoją tada, kai jau ištinka panikos ataka, o ne tada, kai yra vien baimė. Agorafobijos apimtus pacientus hospitalizuoti tenka retai, nors šis sutrikimas labai juos išvargina. Jei panika ir agorafobija negydomos, dažnai prisideda depresija, padidėja savižudybės rizika. Tuomet simptomai gali būti panašūs į ribinio asmenybės sutrikimo simptomus – pykčio proveržiai, savęs izoliacijos jausmas, ketinimas žudytis, manipuliavimas. Gali būti kartu ribinis asmenybės sutrikimas ir agorafobija, todėl svarbu nustatyti abu sutrikimas. Asmenis, kuriems yra agorafobija, turėtų konsultuoti psichiatras.